Ką verta žinoti apie geriamojo vandens kokybę: naudingi mineralai ir ribojamos medžiagos
Sužinokite apie mineralus ir chemines medžiagas, kurios turi įtakos sveikatai, vandens skoniui ir tinkamumui buityje. Tai padės geriau suprasti, ką geriame kiekvieną dieną ir kodėl kai kurie vandens rodikliai yra svarbūs.
Vandentiekio vandens kokybės stebėsena vykdoma vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 24:2023 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“.
Mikrobiologiniai rodikliai
Mikrobiologiniai rodikliai: koliforminės bakterijos, žarninės lazdelės, žarniniai enterokokai ir kolonijas sudarančių vienetų skaičius.
Geriamajame vandenyje neturi būti patogeninių bakterijų, nes dėl bakteriologinio užterštumo gali plisti įvairios žarnyno infekcinės ligos. Virinant vandenį, mikrobai žūsta, todėl vanduo tampa saugus vartoti.
Geležis
Šio mikroelemento koncentraciją požeminiame vandenyje lemia vandeningųjų sluoksnių mitybos sąlygos, organinių medžiagų kiekis, gelžbakterės. Didelis geležies (Fe2+ Fe3+) kiekis vandeniui suteikia rausvai rudą atspalvį. Net ir padidėjusi šio mikroelemento koncentracija geriamajame vandenyje nekelia tiesioginės grėsmės vartotojų sveikatai, tačiau dėl blogų juslinių savybių (skonio, kvapo, spalvos, skaidrumo) tampa nepriimtinas vartoti. Dėl organoleptinių (juslinių) požymių geležies koncentracija geriamajame vandenyje yra ribojama. Vanduo nelaikomas svarbiu geležies šaltiniu žmogaus organizmui.
Geležies norma – 200 μg/l
Amonis
Paviršiniuose ir gruntiniuose vandenyse randamas amonis (NH4+) rodo galimą taršą nuotekomis ar bakterijomis, o privačiuose gręžiniuose gali atsirasti dėl vandens užsistovėjimo ar netinkamos jų priežiūros. Požeminiame vandenyje esantis amonis yra kitos prigimties – mineralinis darinys – todėl nėra taršos rodiklis ir nekelia tiesioginės grėsmės žmonių sveikatai. Tačiau vandentiekio tinkle yra galimybė iš jo susidaryti nitritams. Atsižvelgiant į tai, amonio koncentracija geriamajame vandenyje ribojama.
Amonio norma – 0,50 mg/l
Nitritai ir nitratai
Šie toksiniai azoto junginiai – nitritai (NO–2) ir nitratai (NO–2) – dažniausiai patenka į šulinių vandenį dėl žmogaus ūkinės veiklos. Jie neturi specifinio skonio ir kvapo, todėl vanduo gali atrodyti saugus vartoti, nors iš tiesų yra pavojingas – ypač kūdikiams ir besilaukiančioms mamoms, taip pat turintiems silpną imuninę sistemą ir senyviems žmonėms. Svarbu žinoti, kad šių teršalų nepašalina nei virinimas, nei buitiniai filtrai.
Nitrito norma – 0,50 mg/l
Nitrato norma – 50 mg/lPermanganato indeksas
Permanganato indeksas nusako organinių medžiagų koncentraciją vandenyje. Didelis jų kiekis pablogina fizines vandens savybes – jis tampa drumstas, atsiranda gelsvai rudas atspalvis ir salstelėjęs skonis. Padidėjęs šis rodiklis dažniausiai nustatomas tuose šuliniuose, kurie yra įrengti netoli durpynų, vandens telkinių, humusinio dirvos sluoksnio.
Permanganato indekso norma – 5,0 mg/l O2
Savitasis elektrinis laidis
Šis rodiklis parodo bendrą įvairių neorganinės kilmės druskų (sulfatų, kalcio, magnio, chloridų, hidrokarbonatų) kiekį vandenyje, t. y. bendrą mineralizaciją. Pavyzdžiui, kuo labiau mineralinis vanduo, tuo daugiau jame ištirpusių druskų, tuo didesnė savitojo elektrinio laidžio vertė.
Savitojo elektrinio laidžio norma – 2500 μS/cm esant 20oC
Manganas
Kaip ir geležis, manganas (Mn2+) priskiriamas organoleptiniams (jusliniams) geriamojo vandens rodikliams. Manganas yra būtinas mikroelementas žmogaus organizmui. Nedideli jo kiekiai reikalingi baltymų ir riebalų apykaitai, energijos gamybai, fermentų veiklai. Didžiąją dalį mangano gauname su maistu. Esant didelei šio mikroelemento koncentracijai geriamajame vandenyje, vanduo nusidažo juodai, pakinta skonis ir kvapas, juoduoja kriauklės ir santechnika.
Mangano norma – 50 μg/l
Vandenilio jonų koncentracija
Vandenilio jonų koncentracijos (pH) rodiklis nusako, kokia terpė – rūgštinė ar šarminė – vyrauja skystyje. pH reikšmės gali svyruoti nuo 0 iki 14 vienetų. Neutrali reikšmė yra 7 vnt. – kai vandenyje vandenilio ir hidroksilo jonų yra po lygiai. Jeigu vyrauja daugiau šarminių hidroksilo jonų, pH reikšmė kinta nuo 7 iki 14-os vnt. Kuo šis skaičius didesnis, tuo skystis šarmingesnis. Ir atvirkščiai, pH mažėjant nuo 7 iki 0 vnt. skystis darosi vis labiau rūgštinis, t. y. jame vyrauja rūgštiniai vandenilio jonai.
Žmogaus organizmui reikalingas šarminis vanduo, kurio pH 6,5–9,5 vnt.
Vandens pH dažniausiai kinta dėl filtravimo – kuo daugiau mikroelementų pašalinama, tuo rūgštesnis vanduo tampa. Pavyzdžiui, distiliuoto vandens pH siekia apie 5 vnt. Toks vanduo nėra tinkamas maistui: jis „negyvas“, tačiau puikiai tinka buitiniams prietaisams ar mašinų akumuliatoriams.
Vandenilio jonų koncentracijos norma – 6,5–9,5 pH vnt.
Natris
Natris (Na+) – elementas, kuris jungdamasis su chloridu sudaro natrio chloridą (NaCl), t. y. valgomąją druską. Jis būtinas žmogaus organizmui, tačiau tik nedideliais kiekiais. Natris padeda palaikyti skysčių pusiausvyrą, kontroliuoja nervų sistemos funkcijas. Kadangi mūsų organizmas pats druskos nepasigamina ir nekaupia, jos turime gauti su maistu.
Svarbu neviršyti rekomenduojamos normos: Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, optimalus druskos kiekis per dieną yra iki 5 g (5000 mg natrio). Tačiau trūkstant natrio organizmas ima šalinti per daug skysčių, todėl gali atsirasti dehidratacijos rizika.
Natrio norma – 200 mg/l
Fluoridas
Pagrindinis fluoro šaltinis yra geriamasis vanduo. Optimali šio mikroelemento koncentracija yra 0,6–0,8 mg/l. Nedideli fluoro kiekiai yra naudingi susidarant kaulų audiniams ir dantų emaliui. Fluoras, patekęs į organizmą iš geriamojo vandens, skatina danties audinių mineralizaciją. Danties emalis pasidaro kur kas atsparesnis žalingų rūgščių poveikiui, dantys rečiau genda. Tačiau per didelė fluoridų koncentracija geriamajame vandenyje gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų. Kai kuriose Lietuvos vietovėse dėl geologinių priežasčių gręžinių vandenyje gali būti padidintas fluorido (F–) kiekis.
Fluorido norma – 1,5 mg/l
Kalcis
Kalcis (Ca2+) reikalingas kaulams, dantims, plaukams, nagams, kitaip tariant jis yra nepakeičiamas organizmo gyvybinėms funkcijoms. Jo trūkumas gali tapti ne vienos rimtos ligos atsiradimo priežastimi, nes kalcis reguliuoja širdies susitraukimų dažnį, dalyvauja kraujo krešėjimo procese, mažina nervų sistemos dirglumą. Šis elementas yra svarbi kraujo sudedamoji dalis. Jis būtinas nervų, kraujotakos ir širdies sistemų veiklai, medžiagų apykaitai.
Kalcio kiekis nėra normuojamas
Magnis
Net ir nedidelis nuolatinis magnio (Mg2+) stygius organizme gali tapti dažnų traukulių, virškinimo trakto ir širdies kraujagyslių veiklos sutrikimų priežastimi. Manoma, kad beveik visų sergančiųjų širdies ligomis organizme trūksta šio mikroelemento. Magnis padeda pasisavinti kalcį ir B grupės vitaminus.
Magnio kiekis nėra normuojamas
Sulfatai
Tarp vandenyje ištirpusių mineralinių druskų yra ir sulfatų (SO42–). Sulfatai yra normuojami, nes dėl didesnės jų koncentracijos geriamajame vandenyje pakinta skonis. Kaip žinoma, sulfatai gerina medžiagų apykaitą, virškinimą, ypač tinka žmonėms, kuriems dažnai būna funkcinio pobūdžio vidurių užkietėjimai.
Sulfatų norma – 250 mg/l
Kalis
Kalis (K+) vienas iš svarbiausių mineralų žmogaus organizme. Nepakankamas kalio suvartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis bei kai kuriomis kitomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Padidinus su maistu suvartojamo kalio kiekį, gali sumažėti kraujospūdis bei širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Kalis gali turėti teigiamą įtaką kaulų tankiui ir mažinti neigiamą per didelio suvartojamo natrio kiekio poveikį.
Kalio kiekis nėra normuojamas
Cloridas
Chloridas (Cl–) reikalingas virškinimo organų veiklai. Padidina skrandžio sulčių sekreciją ir rūgštingumą, skatina tulžies susidarymą ir gerina motorinę tulžies pūslės veiklą, dalyvauja organizmo vandens apykaitoje, skatina inkstų išskiriamąją funkciją. Jei vandenyje chloridų yra daugiau kaip 250 mg/l, vartotojai gali pajusti nepriimtiną skonį.
Chloridų norma – 250 mg/l
Hidrokarbonatai
Hidrokarbonatai (HCO3–) (bendrasis šarmingumas) kartu su vandeniu, vandenilio jonais ir anglies dvideginiu formuoja savitą pusiausvyros sistemą žmogaus organizme, palaiko stabilų pH lygį bei apsaugo centrinės nervų sistemos audinius. Hidrokarbonato anijonai neutralizuoja rūgštų skrandžio turinį, palaiko šarmų ir rūgščių balansą organizme, padeda gydyti medžiagų apykaitos sutrikimus.
Hidrokarbonatų kiekis nėra normuojamas